Psichologė Aušra Kurienė: nei biologiniai, nei įvaikinti vaikai negimė pikti

Tėvams neretai tenka susidurti su netinkamu vaikų elgesiu, nepaisant to, ar šeimoje auginamas biologinis ar biologinių tėvų netekęs vaikas. Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė teigia, kad netinkamas vaiko elgesys tėra pasekmės, turinčios aiškias priežastis.

Psichologai netinkamą elgesį vadina vaikų emocijų išraiška, jų lūkesčių ir baimių atspindžiu. Apie tai, kodėl vaikai elgiasi netinkamai ir kaip galima būtų tokio elgesio išvengti, A. Kurienė skaitė pranešimą LT globėjų ir įtėvių asociacijos (LGĮA) organizuotoje kasmetinėje konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“, rašoma LGĮA pranešime žiniasklaidai.

Psichoterapeutė pastebi, kad netinkamas elgesys gali atsirasti dėl ribų nustatymo stokos, tačiau labai dažnai priežastis būna ir kita – netinkamas elgesys signalizuoja apie nepatenkintus vaiko psichologinius, vidinius poreikius.

„Būna, kad tėvai kreipiasi, kai mokytojai skundžiasi netinkamu vaiko elgesiu arba kai namuose pastebi, jog vaikas užsisklendęs, neramus, liūdnas, o gal net ir piktas. Jeigu pykčio priepuolius patiria 2-3 metų vaikas – tai suprantama raidos dalis, tačiau, jeigu vaikui 7-10 m. ir pykčio priepuoliai yra dažnas palydovas, tėvams turėtų kilti klausimas, kas vyksta su jų vaiku“, – teigia A. Kurienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad netinkamas elgesys dažnai pasireiškia, kai vaikai išgyvena nesėkmes. Jos sukelia itin didelį nepasitenkinimą, emocijų audrą, vaikas pasijaučia nesaugus.

„Tai ypatingai dažnai pasireiškia biologinių tėvų netekusiems vaikams. Didžioji dauguma įvaikintų ar globojamų vaikų turi patirties, susijusios su nesaugumu, – jie buvo išgąsdinti, palikti. Tokia patirtis iš įtėvių ir globėjų pareikalauja itin didelės kantrybės bei pastangų.

Visų pirma, jie turi pažinti vaiką, kuris pats savęs nepažįsta. Be to, patirta trauma yra ilgalaikė: vaikai gali išmokti pasitikėti žmonėmis, tačiau didelė tikimybė, kad budrumo būsena išliks. Auginti paliktus vaikus yra labai sunkus darbas, kuris gali labai apdovanoti, tačiau gali ir labai išsekinti. Pasitaiko atvejų, kai įtėviai, globėjai jaučiasi neefektyvūs, bejėgiai. Čia galiu tik palinkėti labai didelės kantrybės ir supratimo, kad saugumo jausmą pamažu galima auginti“, – pasakoja A. Kurienė.

„Pyksta visi vaikai – tiek biologiniai, tiek įvaikinti ar globojami. Tačiau netekę tėvų turi kitų psichologinių problemų, su kuriomis reikia dirbti tėvams. Todėl ir organizuojame tokias konferencijas, padedame spręsti problemas, stengiamės surasti tinkamas nemokamas paslaugas, konsultuojame. Kitaip tariant, siekiame įtėviams, globėjams padėti ir parodyti, kad viskas įveikiama, kartu paprastai lengviau“, – kalbėjo konferencijos organizatorius, LT globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas Tomas Rimkus.

Vaikams lengviau pasakyti, kad jie blogi nei įvardinti tikrąją priežastį

Atrodo, kad suaugę gali sąmoningai suprasti, ko jiems trūksta ir jie tai pasako. Tačiau turbūt daugelis mūsų esame patyrę tokių situacijų, kuomet pats nežinai, ko trūksta, tiesiog esi nelaimingas ir nemoki įvardinti savo jausmų.

„Kalbant apie vaikus, jie tik mokosi suprasti savo psichologinius, emocinius poreikius, jiems reikia pagalbos, jautrių ir supratingų suaugusiųjų, kad ši užduotis būtų įveikiama. Vaikai jaučiasi blogai, išgyvena įvairias emocijas ir neretai jausmus išreiškia per netinkamą elgesį. Vaikas greičiau pasakys, kad jis blogas, o ne kad jam trūksta meilės. Liūdniausia, kad jis taip iš tiesų ir galvos“, – teigia A. Kurienė.

Lengviau būti kantriam, suprantant, kad vaikai neturi tikslo elgtis blogai

Pasak psichoterapeutės, nereikia tikėtis, kad kiekvienu atveju tiksliai pavyks išsiaiškinti visas priežastis, tačiau vien galvojimas apie tai, kokios jos galėtų būti, supratimas apie vaiko nesaugumo jausmą, padeda tėvams atsisakyti bausmių taikymo ir sukoncentruoti savo pastangas į didesnio saugumo kūrimą, nuraminimą, palaikymą, kai vaikas susiduria su nesėkme.

„Vaikai negimsta pikti ar blogi, o svarbiausia – netinkamas elgesys yra nemalonus ir pačiam vaikui. Kaip ir joks kitas žmogus, taip ir vaikas – jis nenori būti nemėgstamas, nenori, kad ant jo pyktų jo mylimiausi žmonės, kad jį atstumtų draugai. Netinkamas elgesys nėra sąmoningas jo pasirinkimas ir tai suprantant tėvams daug lengviau į tą elgesį reaguoti empatiškai“, – atkreipia dėmesį A. Kurienė.

Filmuko išjungimas vaikui tas pats, kas netikėtas rungtynių nutraukimas krepšinio aistruoliui

Būtent empatija, pastangos į situaciją pažiūrėti iš vaiko perspektyvos yra vienas iš kelių, kaip netinkamam elgesiui užkirsti kelią ateityje ir auginti saugumo jausmą.

„Kaip pavyzdį galima pateikti labai dažną situaciją namuose. Vaikas supyko, nes kažkas išjungė jo mėgstamą filmuką. Mūsų akimis tai gana nerimta priežastis, tačiau jam atrodo visiškai kitaip. Tikriausiai tokios pačios reakcijos sulauktume jei namuose išjungtume svarbias krepšinio varžybas, serialą ar pan.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams reikia leisti viską, tiesiog čia reikalingas jautrumas. Galima vaikui pasakyti, kad suprantate, jog jam pikta, kad jau reikėjo išjungti filmuką, bet rytoj bus nauja diena, papasakosite ar paskaitysite pasaką ir t. t.

Kartais suaugę pykčio išsigąsta arba jiems jis nemalonus ir gynybinė reakcija būna grasinti, jog rytoj išvis nebus jokio filmuko, kai vaikas taip reaguoja. Grasinimas padaro savo darbą – vaikas išsigąsta, jaučiasi dar nesaugesnis, impulsyvus, netinkamas elgesys dar labiau dirginamas.

Tuomet užsisuka toks ratas, kuris nesustoja, atrodo, nėra išeities. Tačiau čia tiesiog reikia pamatyti tą vaiko pykčio priežastį kaip vertą supykimo ir tai padeda rasti žodžius nuraminimui, kurie padeda vaikui tame nesaugume išbūti“, – pasakoja A. Kurienė.

Pasak psichoterapeutės, bandant suprasti netinkamo elgesio priežastis, atspindint vaiko jausmus, stiprėja tarpusavio ryšys. Tačiau suprasti vieniems kitus tampa dar lengviau, kai tėvai nepamiršta ir savo emocinės būsenos.

Pailsėjus į netinkamą elgesį supratingai reaguoti ženkliai lengviau, tačiau pervargus, patiriant įtampą ar nesėkmes, kelią lengvai gali prasiskinti karštakošiškas bausmių taikymas už smulkmes.

„Čia svarbu suprasti, kad rūpinimasis savimi yra ne mažiau svarbus, nes kai sunku vaikui, tėvai, būdami artimiausi jam, bus pasiruošę efektyviai padėti“, – pabrėžia A. Kurienė.